Ilgas „Silva Rerum“ laukimas iš pradžių laužant galvą, kokiu gi būdu knygą susiveikti, vėliau ilgesingai žiūrint į tas dvi gražiai atrodančias knygutes lentynoje ir laukiant, kada rasiu laiko su malonumu ir ramiai perskaityti tuos, kaip dabar jau suprantu lietuvių literatūros šedevrus, vertė klausytis aplinkinių nuomonių, paskalų ir pačiai abejoti, ar tai mano knyga. Kiek girdėjau - puslapio ilgumo sakiniai, istorinis romanas su daug tiesmukos erotikos ir nuodugniais Vilniaus aprašymais, kiek pati spėjau pažiūrėti knygyne – jokių dialogų, permesti akimis per petį vienai merginai skaitant troleibuse – vienuolynas. Vienu žodžiu iš visų nugirstų ar netyčia užmatytų nuotrupų tik numylėtasis Vilnius ir istorija mane galėjo patraukti, bet perskaičiusi likau sužavėta kiekvienu puslapiu, pamilusi rašytoją ir įkvėpta.Knygose realiu laiku vykusi istorija – trumputė, įdomi, bet pati savaime lyg ir niekuo neišsiskirianti. Stebuklinga ją daro tai, kaip ją pasakoja Kristina Sabaliauskaitė. Tuo savo, antrosios dalies nugarėlėje taikliai „tankiu“ įvardintu pasakojimu ji užburia ir vis atsigręždama į praeitį, plačiai, detaliai ir įtraukiančiai pasakodama kiekvieno veikėjo gyvenimo istoriją, paaiškinančią visus to asmens poelgius, charakterio bruožus ir dabartyje vykstančius dalykus, sukuria istoriją, pribloškiančią ryškiais veikėjų charakteriais, kurie nenutrūkstamai stebina abiejuose romanuose, bei išlaikyta istorijos linija, kurią rašytoja nurodo jau bene pirmaisiais sakiniais, ir kuri verčia tarsi būtum Jonas Motiejus mąstyti ir analizuoti.Romanai labai prisijaukina skaitytoją ir įtraukia į savo sūkurį mažais dailiais atsilikusios viduramžiškos Lietuvos pirštukais. Vis pasikartojančios detalės, tokios kaip Bonifaco veidas ir pranašystės, ar neaiškiai persipinančios siužetinės linijos lyg kokiame nors Levo Tolstojaus kelių tomų romane verčia jaustis savu, žinančiu visas istorijos vingrybes, pažįstančiu veikėjus. Pats tekstas taip pat pulsuoja ir netgi skleidžia aplink tą savotišką gotikinę, viduramžišką atmosferą, pritvinkusią mistikos bei fantastikos, fanatiško tikėjimo, purvo ir naivumo. Ir žinoma, tos viską nurungiančios meilės iš pirmo žvilgsnio, kuri, tiesą sakant, aprašyta ypatingai originaliai ir žaismingai.„Meilė – tai laimingiausias beprotybės pavidalas, bet dėl to nė kiek ne mažiau pavojingas.“Meilės scenos, skirtingai nuo girdėtų davatkiškų atsiliepimų, pasirodė skoningos ir labai kūriniui tinkančios. Erotikos buvo, bet ji toli gražu nebuvo vulgari ir puikiai papildė knygos skleidžiamą atmosferą. Visose scenose buvo išsaugota paslaptis, tekstas išliko subtilus. Žinoma, buvo ir šiurkštesnių žodžių intymiems dalykams apibūdinti, bet tai vėlgi dalis aprašomojo laikotarpio ir autorė turėtų būti gerbiama už tai, kad nepabijojo šiukštesnių žodžių, nepagražino realybės. O ne būti smerkiama už pataikavimą masėms, nes žmonėms, išsiilgusiems erotikos, knygyne galėčiau pasiūlyti daug labiau į tą kategoriją taikančių kūrinių. O apskritai, dar kartą įsitikinau, kad lietuviai – davatkų tauta, kuriai net Baltoje drobulėje buvo per daug atvirų sekso scenų, o ką jau kalbėti apie šį romaną, kuriuo autorė žvelgė į kiekvieną gyvenimo aspektą, todėl negalėjo apsieiti be intymių dalykų ir rašytoja puikiai išvinguriavo tarp atviros erotikos ir vaikiško elementarių dalykų ignoravimo, pateikdama skaitytojui skoningą tekstą. Kai kurie Sabaliauskaitės sprendimai šio tikslo siekiant nustebino savo novatoriškumu ir originalumu. Kad ir ta trumputė Jonelio fantazija, grožintis Uršulės kūnu, kuri vietoje tiesmukos erotinių fantazijų scenos buvo pateikta įsivaizduojant save mažučiu, bet kur patekti galinčiu vabzdžiu.Stebino, skatino žavėtis ir drauge slapčia pavydėti ir kiti Sabaliauskaitės sprendimai. Pavyzdžiui, pirmuosiuose puslapiuose Uršulės jausmai buvo aprašyti pasitelkiant spintos su daug stalčiukų metaforą. Pradžioje susimąsčiau, ar autorė neperspaudė, bet vėliau supratau, kad tai neatskiriama šio smulkiai išausto teksto dalis. Pribloškė ir antroje dalyje piešiamas iškankinto, savotišku pragaru tapusio Vilniaus vaizdas. Be kita ko autorė tiesiog dievina vienarūšes sakinio dalis, kurių kupina visa knyga, ir nors kartais jos vargina, tekstui ypatingai tinka. Bet nepaisant viso kito, keisčiausias ir mane labiausiai nustebinęs sprendimas – beveik visiškas dialogų išbraukimas iš teksto, kai kuriuos svarbesnius tiesiog perfrazuojant. Būtent šis dalykas mane kiek baugino prieš pradedant skaityti, bet pradėjusi to ėmiau net nepastebėti, o po kurio laiko supratau, kad būtent iš ten kyla taip mane žavinti, Sabaliauskaitės puikiai išlavinta ir tekstą nuostabiai pagyvinanti ironija ir pašiepiantis žvilgsnis. O ir autorės visapusiškas dalyko išmanymas ir rašytojos talentas akivaizdžiai suspindi tokiame sodriame vientisame tekste, kuriame nereikalingos vietos neužima dialogai, kuriais dažnai būna pilstoma iš tuščio į kiaurą.Abu romanus skaičiau iš karto ir tokiu savo sprendimu džiaugiuosi, nes man šie romanai neatskiriami vienas nuo kito. Tačiau nors visą laiką galvoju, kalbu ir rašau apie juos kaip apie nedalomą visumą, privalau juos šiek tiek ir palyginti. Antroji dalis mane pritraukė kiek labiau nei pirmoji, nors, kaip ir sakiau, sunku atskirti vieną nuo kitos, nes visos tos atminties gijos, siejančios abi dalis, labiausiai ir skatino versti puslapį po puslapio, jaučiant vis kylančią įtampą. Neapleido jausmas, tarsi autorė būtų kažkaip labiau atsipalaidavusi, tarsi žodžiai jai lietųsi dar lengviau nei pirmoje dalyje, tarsi ji pati skubėtų kuo greičiau atskleisti tragiškas senosios kartos paslaptis. Turiu pripažinti, rašytoja meistriškai žaidė skaitytoju viso romano metu, jį visaip maustė ir apgaudinėjo, kol pamažu mažomis detalėmis atskleidė tikrąją Birontų ir Norvaišų gyvenimo tragediją. Skyrėsi ir abiejų dalių nuotaika. Pirmoji dalis man pasirodė kupina lengvabūdiškumo, o štai antroji dalis jau smarkiai dvelkė barokiškumu, tamsa ir niūrumu.Galiausiai noriu grįžti prie tų stereotipų, matytų ir girdėtų prieš skaitant, kurių dar nepaneigiau. Pritrūko man istoriškumo, kad romanus galėčiau pavadinti istoriniais. Knygos informatyvios, istorinės aplinkybės daug lemia veikėjų likimus, bet mano požiūriu jos ir liko tik fonu, nes kūrinio centre visgi buvo gyvenimas ir jo vingrybės, o ne istorija ar kokios nors realios istorinės asmenybės. Romanas netampa istoriniu vien dėl to, kad rašoma ne apie šiandieną, nors Sabaliauskaitės talento atskleisti laikmečio atmosferą negalima paneigti. Vilniaus taip pat neradau tiek daug, kiek maniau rasianti, bet tai taip pat geras dalykas. Buvo gera jaustis sava aprašomose gatvėse, buvo smagu žinoti, kaip atrodo aprašoma vieta, kur veikėjai eina ir suprasti gatvių labirintus, tačiau įsijautus į Vilnių galima pamiršti ir veikėjus, ir istoriją, ir apskritai apie ką norėta knygą parašyti. O Sabaliauskaitė Vilniaus davė tiek, kiek reikia. Vienintelis nepaneigiamas dalykas – ilgi, vietomis sudėtingi sakiniai, po kuriuos kartais tenka narpliotis pasitelkus visas lietuvių kalbos žinias ir proto galias, bet tokie dalykai manęs negąsdina ir pati amžinai sakiau ir sakysiu: kableliai tam ir yra, kad būtų galima rašyti ilgais sakiniais ir juose išdėti visas mintis, kurias norėjai atskleisti.Čia turbūt būtų geriausia vieta prisiminti ir brangiąją gimtąją kalbą, kuri tiek daug davė šiems romanams. Sabaliauskaitė, rodos, stengėsi išnaudoti visas lietuvių kalbas galimybes, prisimindama senovinius žodžius, ir taip suteikdama tekstui įvairių atspalvių ir prasmių. Skaitant šį kūrinį galima dar kartą įsitikinti, kad verstas tekstas niekada negali perteikti viso to, ką autorius pasakė originale, nes kalba yra toks svarbus ir gyvas dalykas, kad dažnai nėra sinonimo žodžiui pakeisti, ką jau kalbėti apie kitą kalbą ir kitą žmogų, bandantį atitikmenį surasti. O ir lietuvių kalbos grožis dar kartą naujomis spalvomis suspindi tame Sabaliauskaitės tankiame ir sodriame žodžių miške.Džiaugiuosi pagaliau radusi lietuvišką literatūros kūrinį, kurį drąsiai galima lyginti su užsienio rašytojais ir didžiuotis tokiu rašytojos talentu. Originali ir šmaikšti, žaisminga ir sodri, verčianti mąstyti ir klausti, šypsotis ir aiktelėti. O viso romano pulsą, mano akimis žiūrint, geriausiai apčiuopė daktaras Gordonas: „Gyvenimas tėra ne kas kita, kaip užkratas, plintantis lytiniu būdu ir ankščiau ar vėliau pasibaigiantis mirtimi.“ Tačiau nepaisant to, romanas kupinas gyvenimo ir jausmo, lyg būtų stengtasi gyvenimo prasmę neigti, bet pati knyga ir jos veikėjai galiausiai būtų iškrėtę šunybę ir padarę atvirkščiai. Šī grāmata nonāca manās rokās, pateicoties izaicinājumam tepat goodreads. Pati laikam nekad nebūtu sadūšojusies lasīt šādu grāmatu vairāku iemeslu pēc. Pirmkārt, es nemaz nezināju par šāda romāna eksistenci. Otrkārt, es esmu ļoti skeptiski noskaņota pret mūsdienu romāniem, vairāk tomēr paļaujos uz klasiku. Treškārt, pie lietuviešu autoriem bibliotēkā diez vai jebkad būtu iegriezusies un neko arī no kaimiņzemes literatūras līdz šim nebiju lasījusi. Bet nu iznāca tā, kā liktenis bija lēmis, un es nemaz nenožēloju. Kaut sākumā man stāsts nemaz nepatika - kam tad patiktu, ja runātu par kaķa bērēm un to, kāds dzīvnieks paliek, kad jau ir aprakts zem zemes. Taču tad, kad Uršule un Kazimiers bija paaugušies un aizbrauca uz Viļņu, viss kļuva daudz interesantāks. Mīlestība, kaislības, nepatikšanas.Es neteiktu, ka romāna valoda bija ar kaut ko ļoti īpaša, taču galvenais - tā bija saprotama, plūstoša un viegli lasāma. Bija skaidrs, ka autore ir daudz papildus lasījusi un izstudējusi, kā bija dzīvot tajos laikos, un tas radīja "īstuma" sajūtu. Tagad es zinu, kas ir silva, un iedomājos, ka nebūtu slikti arī tagad tādu rakstīt. Kopumā varu apgalvot, ka šis romāns ir tiešām izdevies. Pēdējās 100 - 150 lappuses paskrēja nemanot. Ņemot vērā, ka man ļoti patīk vēsturisku romānu un prasības ir diezgan augstas ("Nožēlojamie", "Piedošana"), "Silva Rerum" man nesagādāja nemazāko vilšanos. Ar prieku varu ierakstīt to izlasīto grāmatu sarakstā, un, kas zina, varbūt arī 2. daļu kaut kad izlasīšu.
What do You think about Silva Rerum (2009)?
"Meilė – tai laimiangiausias beprotybės pavidalas, bet dėl to nė kiek ne mažiau pavojingas."
—Stacey
Interesantā veidā iepīta Lietuvas vēsture!
—Manadis
